Čia yra grupės pirmojo albumo viršelis. Power metalo viršelis. Overly tipiškas power metalo viršelis.
Šios dienos įrašas, kaip jau supratote, bus dedikuotas grupei Gloryhammer ir jų diskografijai.
Tai ganėtinai jauna grupė, susikūrusi 2013 metais, bet jau spėjusi išleisti 2 albumus. Jos įkūrėju tapo Christopher Bowes, kuris pasauliui plačiau yra žinomas, kaip kitos grupės – Alestorm – vokalistas. Jei Naisių gyventojai mokėtų angliškai, Alestorm koncerte juos ištiktų aparpalis, mat visos dainos ir apskritai sceninis įvaizdis yra susijęs su nesiliaujančiu lėbavimu ir panašiomis linksmybėmis. Nežinia, ar vokalistas nusprendė surimtėti, ar išvis paleisti vadžias, o galbūt tai nebuvo jo vieno mintis. Galų gale į naują kompaniją susirinko penki vyrukai, ir nusprendė žengti nauju keliu.
Christopheris, beje, čia nusprendė nedainuoti, o stoti prie jonikos ir tai buvo puiki mintis, mat Thomas Winkler, tapęs naujuoju grupės balsu, išties yra išskirtinio lygio vokalistas bei tikras ekspresijos virtuozas. Kiti pasirodė irgi ne iš kelmo spirti (na, nebent bosistas prisidėjo, nes buvo tiesiog kažkieno pažįstamas, bet čia powerio grupėse įprasta, tai viskas normaliai). Verta paminėti, kad nors vokalistas ir šveicaras, likusi grupės sudėtis – škotiškos kilmės, tad perdėtas humoro jausmas jiems, matyt, niekada nebuvo svetimas.
Taigi, prireikė grupei pavadinimo. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet įsivaizduoju maždaug taip:
– Klausykit vyrai, mes turim būti tokie galingi kaip Hammerfall, bet daug labiau šlovingi ir epiški.
– Vadinasi, pavadinime privalo būti žodis „Hammer“. Jau turiu tris idėjas dainų tekstams apie kūjus!
– Ir dar privalo būti žodis „Glory“ nes gi kaip tu gali būti šlovingas, jei nepasišlovini savęs pavadinime…
– Teisingai, vyrai, būkim „Hammer Glory“
– Palaukit, čia mus su Crimson Glory dar pradės maišyt…Turiu idėją. Sukeičiam tuos žodius vietomis!
(penki bokalai į viršų)…
Tiksliau, taip būtų buvę, jei tai nebūtų parodija. O šiuo atveju parodijos esmė – lįsti į visuotinai priimtas „powerio“ klišes. Lįsti taip, kaip dar niekas nelindo!
Kur buvę, kur nebuvę, pasirodė pirmieji grupės gabalai internete. Kažkas panašaus į tai:
Muzikos kritikai karpė ausimis ir galvojo – na gal visai ir neblogai, tikras poweris, tik gal kiek daugoka nuvalkiotų klišių:
O tada pasirodė pilnas albumas „Tales of the Kindom of Fife“ ir viską sudėliojo į vietas. Grupė tapo tarpusavyje kovojančiais lyriniais personažais, Škotijos kaimų ir sugriuvusių eks-sostinių pavadinimai tapo šlovingomis magiško pasaulio gyvenvietėmis ir mūšių laukais, koncertai tapo herojiniais epais. Ir visa tai buvo ant tiek power metal, kad tūli „powerio“ gerbėjai net nežinojo kur dėtis – ar vis dar bandyti į tai žiūrėti rimtu veidu, pasipiktinti dėl over-klišiškumo, o gal vis dėl to prisidėti ir pasijuokti iš savęs pačių.
Kad aiškiau būtų, egzistuoja maždaug tokie epiškumo leveliai:
Mediocre: Dainuojate atsitiktines dainas apie šlovingus gyvenimiškus dalykus.
Normal: Dainuojate atsitiktines dainas apie šlovingus fantastiškus dalykus.
High: Albumą dedikuojate istorinei temai arba knygų ciklui.
Ultra high: Albumą dedikuojate savo pačių susikurtai legendai.
Super High: Albumą dedikuojate savo pačių susikurtai legendai, kurios personažais esate patys.
Over 9000: Albumą dedikuojate savo pačių susikurtai legendai, kurios personažais esate patys. Negana to, personažų vardus ir belekokius išgalvotus tikrinius daiktavardžius nuolat pinate į lyrics’us tarsi savaime suprantamą dalyką.
Nes kaip tu gali ramiu veidu ištverti šitokius lyricsus?
Trumpai tariant, piktojo burtininko Zargothrax’o (kurį ant scenos vaidina tas pats klavišininkas) užkerėti vienaragiai užpuolė Dundee kaimą. „Beautiful princess was raped“. Išvadas pasidarykit patys.
Žinoma, privaloma pavaizduoti neįsivaizduojamą blogį, nes nuo to pagrindinis herojus tampa dar šlovingesnis.
Čia, beje, pirmasis jų klipas. Iš dviejų. Didelio biudžeto jam niekas neplanavo. Juk kai esi didingas, esi didingas pats savaime.
Šiaip labai norėjosi idėti geros kokybės koncertinį live įrašą, bet deja, su gera įranga dieninių pasirodymų festivaliuose niekas nefilmuoja. Pabandžiau rasti kažką su geru vaizdu, kad galėtumėte įvertinti, kaip scenoje save atiduoda vokalistas.
Na ir žinoma, kaip be kūjo. Kūjis pavadinime – kūjis išgelbės pasaulį.
Grupė nepakliuvo į kažkokius topus, bet „powerio“ gerbėjų rate tapo puikiai žinoma. Pasirašė sutartį su „Napalm Records“ – šie, matyt, trolinime ižvelgė neblogą potencialą. Netgi nuskynė „Šiaurės Airijos Grammy“, kaip geriausi fantasy metalo naujokai. Nežinau, ar jiems šitoj vietoj parūpo nuskinti prizą ir už sci-fi, ar susišvietė, kad kas nors nesuprato bajerio, bet antrasis albumas „Space 1992“ pamušė rodos nebepamušamą over 9000 epiškumo lygį. Vienaragiai, burtininkai, goblinai ir didvyriai persikėlė tiesiai į kosmosą, Fife karalystė tapo tarpgalaktine imperija, o piktasis burtininkas Zargothrax’as susirado naujų galingų sąjungininkų – blogis tapo iš tiesų nepripažįstantis ribų. Na o scenine prasme tai taip pat lėmė kiek mažiau gitaros, ir kiek daugiau klavišinių bendrame skambesyje. Taip sakant, šiek tiek „Hammer“ užleido vietą dėl daugiau „Glory“. Štai turim ir antrąjį grupės klipą:
Paskutinis priedainis. Tiek daug sarkazmo atskleista vienu balso tono pakeitimu.
Įsivaizduojamas vakaras prie bokalų įrašų studijoje.
– Klausykit vyrai, kaip jums daina „Set the world on fire?“
– O čia kuri, Rage, E-type ar Pink?
– Nu šiaip aš norėjau naujo gabalo pavadinimą pasiūlyt…
– Pasaulį degint visi šiais laikais moka. Va kad kas nors kokią žvaigždžių sistemą sudegintų…
– Tai gal ir visą galaktiką tada?
– O tai gal tada jau ir apskritai viską…
Kaipgi be dainos apie kokį nors kūjį. Ir kažkoks nutrintas magiškas kūjelis čia jau nebetinka.
Net ir bosistas gavo atskirą dainą savo rolei. Juk reikia patrolint visus pasaulio kraštus, o paskui sujungti viską į istoriją.
Na o pabaigai, žinoma, teko viską sujungti į vieną visumą ir išpildyti vieną didžiausių „powerio“ štampų – išleisti ~10 minučių trunkantį muzikinį epą. Power metalo grupėms tai privaloma, geriausia kad būtų apie kokį nors didelį mūšį. Taip atsirado šis šedevras – „Apocalypse 1992“:
Keletas ištraukų iš lyrics’ų. Be komentarų:
„Soon the gateway would open and the elder god Korviliath of the eighteenth hell dimension would be unleashed onto the galaxy. The countdown to universal annihilation had begun.“
„Like tears of a unicorn lost in the rain, chaos will triumph this day.“
„It’s the rage, the cosmic rage. The cosmic rage of astral dwarves from Aberdeen.“
„Deep inside the Hootsman there lies a secret heart. Barbarian is a cyborg powered by a neutron star.“
Kuo baigėsi mūšis, nespoilinsiu – kam įdomu, patys sužinos :)
===========================================================
Taigi, pristačiau mažai žinomą grupę, vis dėlto smarkiai išsiskiriančią bendrame kontekste – ji sugeba ne tik gerai pasišaipyti iš kitų ir (tai svarbiausia) savęs, bet ir nuolat didinti savo gerbėjų ratą – ir netgi tarp tų pačių power metalo klausytojų, kurie su dideliu susikaupimu ir rimtumu klauso Stratovarius, Dragonforce ar Lucos Turillio. Galbūt tai žanro specifika. Doom ar gothic metalo parodija matyt irgi būtų juokinga, bet taip ir liktų tik parodija, o štai čia turim ir parodiją, ir vis delto pilnavertį „powerį“, kurio ritmas ir kokybė kalba pati už save. Fantastikos mėgejai turbūt supras tokį palyginimą: jei „Gloryhammer“ būtų literatūros kūrinys, veikiausiai tai būtų „Deathstalker“ serija. Kitose srityse vaizdingų palyginimų aš nelabai ir turiu.
Grupė jau kartą koncertavo Forum Palace, Vilniuje – tuomet buvo dar beveik visiškai nežinoma, apšildė Stratovarijų. Nors publika iš pradžių nesuprato bajerio, „Unicorn Invasion of Dundee“ galiausiai užkabino visus.
Dar kartą juos nusišypsojo laimė pamatyti jau rimtesniame Europiniame festivalyje. Nedažnai tenka dalyvauti koncerte, dėl kurio atskirai pasipuošia ne tik atlikėjai, bet ir dalis publikos. Ir beveik niekada, kai tai – didelio summerfest’o vidurdienio lineup’o grupės pasirodymas. Tačiau savo akimis mačiau – fanai ėjo apsirengę vienaragiais, goblinais ir dar velnias žino kuo. O tai jau šį bei tą reiškia…
No Comments, Comment or Ping