Jonas Zaibys

Šitą straipsnį rašyti užtruko ilgiau, nei tikėjausi, nes teko rinkti gana daug duomenų, informacijos, pakalbinti įvairių liudininkų, ir apskritai atlikti nemažai tiriamojo darbo. Na ir patirtimi pasinaudoti, kas buvo matyt lengviausia. Tačiau laikas nelaukia, o datos yra datos, tad teko pasiskubinti. Ir nors skubinausi, vis dėlto vėluoju – norėjau publikuoti bent porą savaičių anksčiau. Bet ką čia teisintis, einam prie paties reikalo:

Čia apžvelgsiu šių metų Europos metalo festivalius – jų lineup’us, kainas, atgarsius ir kitus dalykus.
Tačiau pirmiausia reikia pasisakyt, apie ką čia parašyta nebus.

Taigi, visų pirma – jei kažkas tikėjotės, kad čia užsiminsiu apie „Tomorowland“ ir panašius renginius – to čia nebus. Kaip 90-tųjų paauglys, neturiu nieko prieš reivą, bet nerašysiu nei apie jį, nei apie pop, dance, techno, electro, trance ir t.t. renginius – vien dėl to, kad nieko apie juos neišmanau, nors tikiu, jų yra gerų, aukšto lygio ir gal netgi nekenkiančių sveikatai.

Kalbant apie Europos metalą, yra dar dvi grupės festivalių apie kuriuos čia plačiai nerašysiu, nes būtų maža prasmės. Pirmieji, pavadinkime juos „Top Shelf“ – festivaliai, apie kuriuos viską pasako kaina ir vardas. „Wacken“, „Download“, „Graspop Metal Meeting“, „Sweden Rock“, „Hellfest“ ir panašūs. Jei kišenė leidžia suploti 300 eurų už festivalį, neskaitant kelionės ir maitinimo – tiesiog važiuokit į bet kurį iš šitų ir viskas bus puiku.
Antrieji, tai tokie kaip „Death Metal Maniacs“, „Ragnaroek“ ir kiti, apie kuriuos galbūt ir nežinau. Šie festivaliai yra nišiniai, skirti vieno ar kito metalo žanro mėgėjams, ir nelabai draugaujantys su kitomis metalo rūšimis (taip, dviejų skirtingų metalo žanrų gerbėjai tuo klausimu linkę labiau nesutarti, negu metalistas su kokiu reiveriu). Dar yra tokie kaip „Brutal Assault“, kurių tūli metalistai neleidžia vadinti nišiniais dėl skirtingų stilių įvairovės – nepaisant tos įvairovės, stiliai ten dažniausiai būna gana ekstremalūs, taigi, vienaip ar kitaip, tokie festivaliai yra rengiami ne plačiajai, o ganėtinai specifinei publikai. Šių festivalių gerbėjai tuos festivalius žino daug geriau, sėdi jų forumuose, veikiausiai jau turi bilietus, ir jiems papildomai reikalingos informacijos, kurios jie dar nežino, aš tikrai nerasiu.
Taigi, rašysiu apie plataus spektro metalo festivalius. Na, tokius, kurie daugmaž atitinka žanrų pasiskirstymą tiek radijuje, tiek visuomenėje, ir nėra kažkokie tai perdėtai nišiniai. Taip pat, nepriklauso Europos festivalių elitui – juk ne kiekvienas metalo gerbėjas gali sau leisti tokias sumas, o ir ne kiekvienas nori grūstis šimtatūkstantinėje minioje.

Nieko tokio. Yra neblogų alternatyvų už žmoniškas (sąlyginis terminas) kainas, pasiekiamų automobiliu (susimesti keturiese kurui dažnai pigiau nei skristi, o ir bagažo kiekiai kitokie), turinčių gerą atmosferą bei surenkančių garsius vardus. Šiuos variantus ir apžvelgsime.

Apžvalga bus chronologine tvarka. Nerašysiu kiekvieno festivalio atlikėjų pilno sąrašo – įdėsiu nuorodas, sąrašus peržiūrėti galėsite nesunkiai. Taigi, pradedam:

Metalfest Open Air
http://metalfestopenair.cz/
Birželio 2-4
Plzen, Čekija
Automobiliu važiuoti: ~1300 km
Bilieto kaina: 50 eurų

Puikus, galbūt net geriausias straipsnyje kainos ir kokybės santykis: Airbourne, Hammerfall, Primal Fear, Firewind ir daugelis kitų pasaulinio lygio atlikėjų groja tris pilnas dienas (kempingas atsidaro birželio 1 ir užsidaro birželio 5). Į kainą taip pat įtrauktas parkingas ir kempingas.
Koncertai vyksta amfiteatre, kas yra tiek privalumas (tiems, kurie kartais nori pasėdėti), tiek trūkumas (tiems, kurie nori didesnių „mošpitų“). Kadangi festivalis organizuojamas mieste, pasirodymai vyksta griežtai pagal grafiką – ir po vidurnakčio koncertai vykti negali. Taigi, tamsoje groti gauna tik „headlaineriai“, o pati programa prasideda 11 valandą ryto. Turint omeny čekiško alaus kainas, tai ganėtinai nesuderinama :)
Apie alaus kainas galima parašyti daug, bet pakaks paminėti, kad Pilzeno parduotuvėse padoraus alaus kainos prasideda nuo 10 kronų, o pilstomas alus festivalio teritorijoje kainuoja 30 kronų. 27 kronos yra daugmaž lygu eurui. Dar beveik garantuotai sutiksite vietinį „samagono“ gamintoją – jis pasiūlys stikliuką midaus ar ko nors stipresnio – berods, Čekijoje tokia gatvės prekyba yra legali. Taigi, taurės ir stikliuko gurmanams – labai daug pliusų.
Minusas tas, kad Pilzenas visgi provincija, tad beveik niekas nekalba angliškai. Tačiau festivalio organizacija paprasta, savaime suprantama, todėl dėl šito jokių problemų nekils.

———————————————

Greenfield Festival
https://www.greenfieldfestival.ch
Birželio 8-9
Interlaken, Austrija
Automobiliu važiuoti: ~1950 km
Bilieto kaina: 190 eurų

Kaina vis dėlto ganėtinai kandžiojasi, galint sau tiek leisti tikrai geriau bandyti žiemą gaudyti pirmuosius „Wackeno“ bilietus. Kita vertus, „Greenfield“ – tai festivalis, į kurį drąsiai galima važiuoti su šeima ar draugais, kuriems jūsų klausoma muzika neypatingai patinka. Čia gana didelė atlikėjų ir žanrų įvairovė. Paties metalo, tiesa, kiek mažoka. Tačiau yra ir kitų privalumų: šveicariška organizacija, gausybė visokių „užklasinių“ veiklų, ir žinoma – stovyklavimas Alpių paunksmėje.

———————————————

RockFels
https://www.rock-fels.de/
Birželio 15-17
St. Goarshausen, Vokietija
Automobiliu važiuoti: ~1600 km
Bilieto kaina: 115 eurų

Trijų dienų vokiškas festivalis, vykstantis nuostabioje, į UNESCO pasaulio paveldą įtrauktoje vietovėje, Reino upės slėnyje, šalia turistų gausiai lankomos Loreley uolos. Jau vien dėl to verta bent kartą čia apsilankyti. Čia, kaip ir Pilzene, koncertai vyksta amfiteatre, su viena scena. Kas, kaip jau minėta, yra tiek pliusas, tiek minusas. Kaina nei aukšta nei žema – ji tiesiog adekvati. Taip, beje, yra kone su visais vokiškais festivaliais.

———————————————

Nummirock
http://www.nummirock.fi/
Birželio 21-24
Kauhajoki, Suomija
Automobiliu važiuoti: ~940 km (dar teks persikelti keltu iš Talino į Helsinkį)
Bilieto kaina: 128 eurai

Suomija turi daug pliusų, ir vieną didelį minusą. Puikiai mokėdami anglų kalbą ir būdami labai draugiški turistams, jie savo festivalių puslapius sugeba pateikti vien suomiškai. Geriausia atveju parašo trumpą reziume angliškai. Nes taip priimta. Ir dažnas festivaliautojas tokius puslapius praleidžia. O tai jau didelė klaida.
Kita vertus, daug minusų Suomija neturi. Na, bilietų kainos ties viršutine vidutinio biudžeto riba, tačiau tikrai nėra neadekvačios. Šis festivalis vyksta ištisas keturias dienas, ir atlikėjų sąrašas išties solidus.
Čia nepamatysite skandinaviškos Suomijos. Čia pamatysit tą Suomiją, kurią skandinavai piešia komiksuose, kaip nesiskutusį vyruką, nevengiantį keiktis, išgerti, ar nudobti kokį miško žvėrį. Nuostabi miško gamta, Nummijarvi ežero krantas, išprotėję (gerąja to žodžio prasme) suomiai (beje, neapsikraunantys galvų tokiais sunkumais, kaip perdėti saugumo reikalavimai palapinėse, alkoholio ribojimai ir pan.), ir keturios dienos metalo. Tobula.
Tiesa, alus gana brangokas, tad geriausia jo nusivežti o ne pirkti vietoje.

———————————————

Copenhell
https://www.copenhell.dk/
Birželio 22-24
Kopenhaga, Danija
Automobiliu važiuoti: ~1300 km (dar teks persikelti keltu, veikiausiai iš Rostocko)
Bilieto kaina: 180 eurų

Danija irgi turi daug pliusų, bet ir keletą minusų – mėgsta išsidirbinėti su papildomais mokesčiais. Čia susimokėsit už bilietą, o paskui dar susimokėsit už parkinga ir už campingą. Nežinau kaip jūs, bet aš festivaliuose labiausiai vertinu paprastumą – nusipirkai bilietą ir turi viską viename. Na, čia aišku galima viską nusipirkti iš anksto ir vadinti tai vienu bilietu, tik tada jau kaina nebe 180 o 220 ar kažkas panašaus. Grupės, tiesa, vertos kainos – „headlaineriai“ gali lygintis su „Download“ ir panašiais festivaliais. Alaus ir maisto kainos parduotuvėse dar įkandamos, tačiau festivalio teritorijoje jau tikrai kosminės.

———————————————

With Full Force
http://www.withfullforce.de/
Birželio 22-24
Ferropolis, Vokietija
Automobiliu važiuoti: ~1250 km
Bilieto kaina: 110 eurų

Ferropolis – geležies miestas. Metalo miestas. Kas nesuprantate, kodėl – susiraskite google maps ir įsijunkite street view. Arba žiūrėkite nuotrauką aukščiau.
Iš tiesų tai joks miestas. Tai muziejus po atviru dangumi. Čia vyksta ir festivalis.
Apie patį festivalį nėra daug ką kalbėt: vokiška kokybė, gera organizacija, puikūs atlikėjai. Alus ir maistas pigesni nei Lietuvoje. Ir „mošpitai“. Dideli. Iki 50% minios. Vokiečiai labai juos mėgsta. Žodžiu, geras laikas garantuotas.

———————————————

Provinssi
http://www.provinssi.fi
Birželio 29 – Liepos 1
Seinajoki, Suomija
Automobiliu važiuoti: ~1000 km (dar teks persikelti keltu iš Talino į Helsinkį)
Bilieto kaina: 139 eurai

Metalistai neretai turi socialinių problemų. Jie paprastai nesidairo į metalistes. Na ir atvirkščiai. Taigi, metalo festuose metalistai susirasti porą galimybių turi nedaug. Na, žinoma, susiranda jie tas antras puses kitur. Ir dažno metalo mylėtojo antros pusės muzikinis skonis būna, švelniai tariant, kitoks. Tačiau suomiai – išradingi žmonės. Jie išsprendė ir šią problemą. Ir netgi nušovė du zuikius vienu šūviu. Na, bent jau nėra jokio kito varianto, kuris galėtų paaiškinti, ką tarp tokių atlikėjų kaip „Sabaton“, „Airbourne“, „Children of Bodom“ ar „In Flames“ veikia Ellie Goulding. O dabar va, prašom – merginos nubraukia ašaras klausydamos „50 pilkų atspalvių“ garso takelio, na ir širdy atsiradusią tuštumą labai puikiai užpildo šalia netikėtai atsiradęs romantiškasis (nors iš tikrųjų nė velnio) metalistas. Taip sakant, vieniems šiltnamis pažintims megzti, kitiems galimybė sudalyvaut metalo festivalyje, neįvarant migrenos savo antrąjai pusei.
Gaila, bet ši puiki socialinė inžinerija nėra tokia puiki, kai pasigilini į paslėptus mokesčius. Vieta palapinei kainuos dar 45 eurus. Parkingas – dar 25. Jau visai ir nemaža suma susidaro. Tikram metalistui ganėtinai neadekvatu, nes į pusę pasirodymų taip ar taip neis. Ir netgi multi-žanrų gerbėjams, už 200 eurų, galima rasti įdomesnių sąrašų.

———————————————

Kilkim Žaibu
https://www.kilkimzaibu.com
Birželio 29 – Liepos 1
Varniai, Lietuva
Automobiliu važiuoti: beveik nereikia
Bilieto kaina: 35 eurai

Darau šiokią tokią išimtį, kadangi šis festivalis labai specifinis, ir jei jis vyktų kitoje šalyje, aš čia jo nedėčiau. Tačiau jis vyksta čia, Lietuvoje (nereikia planuotis kelionių ir imti atostogų), ir yra pigus. Tad jeigu mėgstate ne vien mainstream’ą, bet ir sunkesnį metalą, bei jaučiate silpnybę senoviškiems ir/arba pagoniškiems dalykams, čia puiki proga gerai praleisti savaitgalį.

———————————————

Rockfest Barcelona
http://english.rockfestbarcelona.com/
Birželio 30 – Liepos 2
Barselona, Ispanija
Automobiliu važiuoti: ~3000 km. Jūs nenorit to daryti. Skriskit lėktuvu.
Bilieto kaina: 150 eurų

Lineup’as tiesiog puikus. Toks, kokį renka „Top Shelf“ festivaliai. Taigi, 150 eurų už tokį sarašą neatrodo daug. Maistas ir gėrimai taip pat nebrangūs, na bet jūs bet kokiu atveju jų nesivešite lėktuvu. Tik nepamirškite – Ispanija, vidurvasaris. Bus karšta ir tvanku. Prie „headlainerių“ bus daug publikos. Turėkit vandens.

———————————————

Tuska Open Air
http://www.tuska.fi/en
Birželio 30 – Liepos 2
Helsinkis, Suomija
Automobiliu važiuoti: ~600 km (iki Talino, na ir tada keltu į Helsinkį)
Bilieto kaina: 129 eurai

Lokacijoje yra vienas geras dalykas: automobilį galima palikti Taline, tada keltas kainuos pigiau. Helsinkyje rasti renginio vietą nėra sudėtinga. Deja, tai vienintelis geras dalykas lokacijoje. Miesto centre vykstantys festivaliai turi minusų, kaip jau ir sakiau, anksti baigiasi, o šitas dar ir neturi kempingo. Na, susirasti kur Helsinkyje nakvoti, gal ir nėra neįmanoma, suomiai sako kad tai netgi gali būti nebrangu. Tačiau sakykit ką norit, kempingas ir gyvenimas jame yra tas dalykas, kuris skiria festivalį nuo tiesiog keleto koncertų, ir suteikia tą smagią festivalinę dvasią ir nuotaiką.
Sąrašas adekvatus kainai, kitaip sakant, tikrai geras. Kita vertus, festivalio teritorijoje, 7-8 eurai už ganėtinai šiltą alų. Tiesa, į teritoriją galima įeiti ir išeiti, atstumai nedideli, paprastai šią problemą lankytojai taip ir sprendžia.

———————————————

Rockharz
http://www.rockharz-festival.com/
Liepos 5-8
Balenstedt, Vokietija
Automobiliu važiuoti: ~1250 km
Bilieto kaina: 98 eurai

Mano asmeninis favoritas, dėl keleto priežąsčių. Visų pirma, puikiai dirbančios organizacijos pavyzdys. Atlikėjus kitiems metams pradeda skelbti dar per einamųjų metų festivalį. Per Kalėdas paleidžia pigių bilietų, o atlikėjų daugumą jau būna paskelbę, na o renginiui artėjant vis tiek nustebina ir įmeta dar kokį papildomą „headlainerį“. Festivalio nuotraukos iš paukščio skrydžio – dar vienas vokiškos tvarkos pavyzdys. Kempingas ir parkingas – toje pačioje vietoje, kitaip sakant, pasistatai mašina, ir palapinę šalia. Ir jokios betvarkės, jokios palapinių grūsties, visur gražūs „kvartaliukai“, visur galima praeiti ar pravažiuoti. Niekam neįdomu, kiek alaus turi palapinėj (aišku, nederėtų jo turėti stiklinėje taroje, bet čia yra visų festivalių taisyklė, jokio stiklo – ir tai labai gerai). Ir nuo bet kurio taško, ne daugiau kaip pora minučių kelio iki scenos. Į bilieto kainą įskaičiuota viskas, jokių papildomų mokesčių. Atlikėjų sąrašas, kaip ir kasmet, vėl puikus. Dar paprastai būna „pre-party“, tiems kas atvyksta išvakarėse. Puikus pavyzdys, kaip reikia dirbti organizatoriams. Tai tvarkingas, gražiai surengtas, mažas (na, po truputį augantis) festivaliukas, išsiskiriantis jaukumu netgi toje pačioje Vokietijoje.

———————————————

Bang your Head
http://www.bang-your-head.de
Liepos 13-15
Balingen, Vokietija
Automobiliu važiuoti: ~1700 km
Bilieto kaina: 109 eurai

Dar vienas festivalis su kaip jau įprasta šios šalies renginiams, puikiu sąrašu, tačiau visa kita šiek tiek nuvilia. Čia papildomai nulups ne tik 25 eurus už kempingą, dar 10 už parkingą, bet jei atvyksit išvakarėse, susimokėsit dar 35 eurus už apšildymo vakarėlį. Turint omeny, kas jame gros, gal ir verta primokėti, bet vis tiek nesmagu. Na ir kempingas negali lygintis su Rockharz nė iš tolo. Šitas labiau primena užpernykštį Karklės bardaką. Ir dar yra dauboje. Jeigu lytų dvi dienas iš eilės, būtų nekažką.
Scenoms ir garsui – jokių priekaištų. Bang your head ištisas tris dienas, na o paskui jau reikės įtvaro kaklui, kurį čia jums maloniai pasiūlys organizatoriai. Už nedidelį papildomą mokestį :)

———————————————

Dong Open Air
http://www.dongopenair.de/en
Liepos 13-15
Duisburg, Vokietija
Automobiliu važiuoti: ~1700 km
Bilieto kaina: 60 eurų

Atvirai kalbant, apie šį festivalį daug žinių neturiu, tačiau panašų, kad čia „Wacken“ organizatorių side-projektas, tai iš principo blogai organizuotas būti negali. Sudėtis gal ir nėra stebuklinga, bet ir kaina tai atitinka. Taigi, čia toks biudžetinis vokiškas variantas. Tinka turistaujantiems ir norintiems aplankyti kuo daugiau valstybių – patogu iš čia užgriebti ir Olandiją bei Belgiją.

———————————————

Velnio akmuo/Devilstone
http://www.devilstone.net/
Liepos 13-16
Anykščiai, Lietuva
Automobiliu važiuoti: beveik nereikia
Bilieto kaina: 40 eurų

Prieš keletą metų, pakeitę vardą iš tiesiog „Velnio akmens“ į tarptautinei rinkai taip puikiai visomis prasmėmis tinkantį „Devilstone“, organizatoriai, panašu kad pasuko teisingu keliu. Šiuo metu tai vienas geriausiai organizuotų festivalių Baltijos šalyse, ir matyt vienintelis Lietuvoje, kurį galima vadinti europietišku. Vienintelė priežąstis kodėl nepritraukia daugiau svečių iš Europos yra nebent ta, kad visi jau būna susipirkę savo bilietus, kai čia pradedami skelbti atlikėjai. Taip, Lietuvoje gal ir normalu skelbti pirmus atlikėjus balandžio vidury, o gegužės gale dar pusės nebūt paskelbus. Bet Europoje ne. Tai tokia silpnoji festivalio vieta.
Čia yra ką veikti visą dieną. Ir tai gerai, nes kalbant apie atlikėjų sudėtį…Na, ji nėra bloga, tiesiog labai marginali. Žanrų daug, jie visi kardinaliai skirtingi, ir kaip taisyklė, arti ekstremalumo ribos. Lietuvos rinkoje žinoma, su vienu stilium neišgyvensi, tad viskas suprantama. Nors, jei lygint su menu – kažkam patinka klasikinis menas, kažkam modernas, o kažkam „Fliuksus“. Tai va čia to „Fliuksuso“ itin daug. Bet tai tikrai ne priežąstis praleisti šį festivalį, juo labiau, kad organizatoriai čia labai geranoriški, pasidomi publikos pageidavimais, ir stengiasi nė vienų nenuvilti. Gerai yra tai, kad, skirtingai nuo kitų vietinių festivalių, „Devilstone“ neužpildo pusės savo laiko vietinėmis grupelėmis, o stengiasi kiekvienam stiliui atvežti tikrai gero lygio pasirodymą. Lietuvoj geriau nerasit. Must visit.

———————————————

Masters of Rock
https://www.mastersofrock.cz/program/
Liepos 13-16
Vizovice, Čekija
Automobiliu važiuoti: ~980 km
Bilieto kaina: 66 eurai

Dar vienas puikus kainos ir sąrašo kokybės santykis. Pigus bilietas, pigus maistas, pigus alus. Čekija yra Čekija. Minusai tie patys – miesto festas, anksti prasideda ir anksti baigiasi. Ir su anglų kalba sudėtinga. Bet vis tiek apsimoka.

———————————————

Nova Rock
http://novarock.at/
Liepos 14-17
Nickelsdorf, Austrija
Automobiliu važiuoti: ~1500 km
Bilieto kaina: 170 eurų

Austrija, kaip ir Vokietija – svetinga šalis. Svetinga žmonėmis ir negąsdinanti kainomis. Štai jums ir dar vienas variantas, kur galima važiuoti su šeima ir draugais, kurie nėra visiški metalistai. Šitame sąraše rasite ir rimto metalo, ir visokio ganėtinai neutralaus rokelio, ir kažkiek nieko su roku bendro neturinčių atlikėjų. Kaina gal ir aukštoka, bet kempingas ir parkingas į ja įtraukti, taigi jokių nesusipratimų. Čia sutiksite gana didele minią – tai verta turėti omenyje, jeigu paniškai bijote, arba atvirkščiai – mėgstate žmonių jūrą. Festivalis, vertas savo kainos.

———————————————

John Smith Rock Festival
http://johnsmith.fi/
Liepos 21-23
Laukaa, Suomija
Automobiliu važiuoti: ~1000 km (plius keltas iš Talino į Helsinkį)
Bilieto kaina: 99 eurai

Dar vienas variantas, kur suomiai nesivargina daug versti iš anglų kalbos. Tačiau nesibodi atrašinėti feisbuke ir forumuose, taigi, susitvarkyti bilietus ir kelionės planus problemų nėra.
Šitas festivaliukas vienas jauniausių iš čia paminėtųjų. Jis pradėtas organizuoti tik pernai, ir startavo išties neblogai. Na, sąrašas gal nėra toks įspūdingas, kaip vokiškų festivalių, bet daug irgi nenusileidžia, o nuostabi Suomijos gamta ir ežero krantas nemažai atperka. Tiesa, apie Suomijos ežerus – tai jums ne kokie Zarasai. Čia per ežerus galima ir smarkiai pasiklysti ar nusukti į šoną. Atsinaujinkite GPS. Dėl alaus, kaip ir visur kitur šioje šalyje – turėkit bagažinėje.

———————————————

Metaldays
http://www.metaldays.net/
Liepos 22-28
Tolmin, Slovėnija
Automobiliu važiuoti: ~1650 km
Bilieto kaina: 150 eurų

Ne, aš nesuklydau su datomis (jos paimtos iš running order, kuris jau paskelbtas). Taip, šitas festivalis trunka visą savaitę – ką ir pasako jo pavadinimas. Ir tuo jis yra puikus. Čia yra, atleiskit už išsireiškimą, afygienai. Savaitė gyvenimo metalo ritmu, daugiau kaip šimtas grupių, nakvynė kalno paunksmėje, smaragdinis upės paplūdimys, Slovėnijos Alpių panorama, ir jokių rūpesčių. Organizatoriai atsipalaidavę ir neįkyrūs, tačiau viskuo pasirūpinę. 150 eurų gal ir nėra pigiausias festivalis Europoje, tačiau turint omenyje, kad čia už savaitę – čia vienas geriausių pasiūlymų! Be to, juk jūsų antra pusė jau senokai zirzė apie atostogas Kroatijoje/Slovėnijoje/Italijoje prie Adrijos jūros. Ten ją ir palikite savaitėlei :)

———————————————

Rock The King
https://www.rock-the-king.de/
Liepos 29
Buchenberg, Vokietija
Automobiliu važiuoti: ~1700 km (
Bilieto kaina: 64 eurai

Nuo kraštutinumo prie kraštutinumo. Štai idealus variantas tiems, kas neturi savaitės laiko, ir nori aukščiausio lygio grupių užtaiso per vieną vakarą. Na, ir dar šiek tiek apšilimo išvakarėse. Štai jums renginukas, po atviru dangumi, reto grožio parkelyje, konceptualaus pavadinimo miestelio – Buchenbergo – apylinkėse. Trumpai, aiškiai, bet garantuotai gerai.

———————————————

Skogsrojet
http://www.skogsrojet.se
Rugpjūčio 3-5
Rejmyre, Švedija
Automobiliu važiuoti: Priklauso nuo to, kur kelsitės keltu. Nuo kelių šimtų iki tūkstančio kilometrų.
Bilieto kaina: 77 eurai

Puikus sąrašas, nedidelė kaina, tik va tas Rejmyre toks truputį „middle of nowhere“. Nors, jei kelsitės į Stokholmą, kelią rasit nesunkiai. Vasarą gali pasitaikyti ir pigių skrydžių, bet verta prisiminti, kad vietinės maisto, ir ypač alkoholio kainos kandžiojasi. Be to, savaitgalį jūs jo nusipirkti galite ir negauti. Švedija yra fenomenali vieta, kur egzistuoja tokie dalykai kaip pasisėdėjimas prie bokalo ne baruose, o keltuose, ir tai yra griežtų vietinės alkoholio prekybos draudimų pasekmė. Festivalio teritorijoje alaus, žinoma, yra. 9 eurai bokalas, prašom. Vietiniams tai netrukdo būti pasiutusiems, ir tuo jie šiek tiek primena „Nummirock’o“ suomius. Bet tik šiek tiek. Švedai greičiau sminga.

———————————————

Metal On The Hill
http://www.metal-on-the-hill.com/
Rugpjūčio 11-12
Graz, Austrija
Automobiliu važiuoti: ~1370 km
Bilieto kaina: 97 eurai

„Metal On The Hill“ vyksta Austrijoje, Graco apylinkėse. Nors festivalis ir jaunas (berods, tik antri metai iš eilės), organizatoriai čia tikrai žino, ką daro – juk tai daro Napalm Records. Kas garantuoja gerą garsą bei žinomus vardus, kaip savaime suprantamą dalyką. Sąrašas puikus, kainos adekvačios. Tik va besirūpindami muzika, organizatoriai negali pasirūpinti vartotojo sąsaja. Nežinau kaip jums, o man baisiai nepatogu, kai festivalis neturi savo atskiro puslapio, ir reikia kuistis kažkur per aplinkui. Vien dėl to dedu riebų minusą.

———————————————

Summer Breeze
http://www.summer-breeze.de/en
Rugpjūčio 16-19
Dinkelsbuhl, Vokietija
Automobiliu važiuoti: ~1500 km
Bilieto kaina: 111 eurų

Dar vienas puikus vokiškas festivalis, su puikiu trijų dienų sąrašu, ir dar išvakarėse vykstančiu vakarėliu anksčiau atvykusiems. Be kažkokių papildomų mokesčiu už tai. Vienintelis minusas – jis gana didokas, taigi, jeigu jus gąsdina didžiulės minios, gal tai ir gali būti nejauku. Kita vertus, tos didžiulės minios paprastai supa tik pagrindinę sceną. Ir jos nėra tokios neįsivaizduojamai didžiulės, kaip „Wacken“.

———————————————

Sabaton Open Air
http://www.sabaton.net/sabaton-open-air-festival-2017/
Rugpjūčio 16-20
Falun, Švedija
Automobiliu važiuoti: ~700 km (dar reikės persikelti į Švediją)
Bilieto kaina: 133 eurai

„Sabaton“ – vienas garsiausių Švedijos metalo kolektyvų – išgyvena gana gerus laikus. Beje, jie jau spėjo Lietuvoje sugroti bent tris kartus. Tris kartus savo klestėjimo metais. Pamenat tuos laikus, kai pas mus važiuodavo ne tai kad nužydėję, bet jau ir gerokai nupezę eks-žvaigždės, kuriuos mūsų rengėjai pagaliau sugebėdavo įpirkti, ir tikėdavosi gerai nulupti už bilietus, nes va matot, žmonėms nostalgija. Tie laikai dar niekur nedingo, bet jau po truputį sulaukiam ir kitokių variantų, ir jų su laiku tik daugėja, kas negali nedžiuginti.
Bet grįžkim prie temos. Taigi, „Sabaton“ važinėti po pasaulį buvo per maža, tad jie nusprendė, jog gal visai ir nieko būtų, jei pasaulis atvažiuotų pas juos. Visi raukėsi ir galvas purtė – kaip čia dabar, grupė pati sau darosi festivalį. Nenormalu, neįprasta, neišsilaikys galų gale – blauzdos per skystos. Tačiau blauzdos pasirodė ne skystos. Metai iš metų „Sabatonams“ pavykdavo pritraukti vis daugiau ir vis garsesnių grupių, festivalis augo ir populiarėjo. Ir štai šiemet jis švenčia dešimties metų jubiliejų. „Sabatonams“ vieno festivalio, beje, nebuvo gana – prabėgus vos trejiems metams nuo savo „open air“ įkūrimo, jie sugalvojo, jog reikia daryti dar vieną – šįkart kruiziniame laive. Taip atsirado „Sabaton Cruise“. Nežinia, ar čia buvo noras mesti iššūkį „70 tons of steel“, o gal tiesiog susiję su švedų įpročiu plaukti į Baltijos šalis kruiziniais laivais, pigiai prisigerti juose, nusipirkti dėžę degtinės net neišlipus iš laivo, ir ją pusvelčiui pardavus gimtinėje, skaičiuoti, kad ir kruizas atsipirko, ir dar liko. Vienaip ar kitaip, prigijo. Dar „Sabatonai“ turi savo radijo stotį, žodžiu, eina plačiu frontu, kaip ir jų dainų herojai.
Na o apie patį festivalį daugžodžiauti nėra ką: atlikėjų sąrašas nepriekaištingas (su garantuotais pasaulinio lygio „headlaineriais“ – pačiais „Sabaton“, vietovė graži, na o maisto ir gėrimų kainos aišku švediškos. Iš Skandinavijos valgomų lauktuvių giminės jums neveža ne todėl, kad šiaip pamiršo ir jūs jiems nerūpite (nors nesiginčiju, dalis atvejų gali būti ir tokių). Įsimeskit alaus ir kokią lašinių paltį.

———————————————

Czad Festival
http://eng.czadfestiwal.pl/
Rugpjūčio 23-27
Debica, Lenkija
Automobiliu važiuoti: ~750 km
Bilieto kaina: 72 eurai

Lenkija, be to, kad yra Lietuvos apsipirkinėtojų Meka, turi ir daugiau gerų sąvybių – puikius kelius (anekdotai apie Lenkijos kelius dabar pasakojami Lenkijoje, tik apie Lietuvą), malonų aptarnavimą (tiesa, tai labiau pastebima pietinėje šalies dalyje), ir, deja, pakankamai nedaug padorių festivalių. CZAD, pradėtas organizuoti prieš kokius penketą metų, iš pradžių buvo tiesiog dar vienas lenkiškas openeris – nesam tikri dėl muzikinės krypties, paimim kokį headlainerį ar du, o kitos grupės bus vietinės ir pagros už alų. Tad šiemet net neplanavau jo įtraukti į apžvalgą. Tačiau pasidomėjęs, nusprendžiau, jog vis dėlto verta. Taip, festivalis nėra apsisprendęs dėl savo krypties, ir bando nušaut du zuikius vienu šūviu. Taip, vietinių grupių vis dar per daug. Taip, ir nevietinės ne visos stebuklai. Tačiau tai yra 5 dienos už 72 eurus. Tiek galima mokėti už vienus „Blind Guardian“. Ir tai yra sąlyginai netoli. O jei automobilyje turite vietos, tai dar ir galite suderinti šią kelionę su apsipirkimu – ne kokiuose kainas užsikėlusiuose Suvalkuose, o normalioje Lenkijoje (na, aišku, čia bet kurią kelionę po Europą piečiau Lietuvos galima derinti su apsipirkimu Lenkijoje). Vieni pliusai. Minusas galbūt žmonių kiekyje, tačiau čia viskas organizuota ir tvarka yra.

Kalbant apie Lenkiją, akylesni klaus, o kodėl gi nepaminėjau lenkiško „Woodstock“(http://en.woodstockfestival.pl), kuris vyks Rugpjūčio 3-6? Na, dėl kelių priežąsčių. Visų pirma, metalo ten dar mažiau negu CZAD. Visų antra, jis nemokamas. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Publikos kiekis svyruoja tarp 500 000 ir 750 000 lankytojų. Tai yra nežmoniški skaičiai. Smulkūs kišenvagiai ir visokiausi chuliganai čia renkasi kaip į šventę. Tiesa, piktybiniai chuliganai kiek prisibijo futbolo chuliganų, kurių čia apstu, ir kurie kažkiek garantuoja, kad bent jau dieną jūsų veikiausiai niekas nedrįs apiplėšinėti. Bet čia tas pats kaip maudytis upėje, kurioje jūsų neužpuls rykliai, nes jie bijo čia gyvenančių krokodilų. Šiaip, „Woodstock“ save tituluoja saugiausiu masiniu renginiu Lenkijoje. Ten nuolad budi dešimtys policijos ir greitosios automobilių. Tiek daug, kad kognityvinis disonansas įgauna aiškią prasmę – na jei būtų išties saugu, kam gi tiek priemonių?
Tačiau šiaip teritorija tvarkinga, organizuota – lenkai turi patirtį rengti didelius festivalius. Jeigu jūsų nekamuoja klaustrofobija arba vilioja tūkstantiniai „mošpitai“ – keliaukite. Tik pasirūpinkite draudimu.

===============================================================================================================

Štai tokia ta 2017 Europos metalo vasara. O 2018 – ųjų pavasarį laukia dar vienas nuostabus dalykas – Full Metal Mountain. Bet apie tai jau vėliau…

—————————————————————————————————————-
P.S. Nuotraukos imtos iš google, daugiausia iš oficialių festivalių puslapiu. Jei pakliuvo jusu nuotrauka ir jus nesutinkate, pm i emaila, ir nuotrauka isimsiu :)

2 Comments | In: Muzika | | #

Čia yra grupės pirmojo albumo viršelis. Power metalo viršelis. Overly tipiškas power metalo viršelis.

Šios dienos įrašas, kaip jau supratote, bus dedikuotas grupei Gloryhammer ir jų diskografijai.
Tai ganėtinai jauna grupė, susikūrusi 2013 metais, bet jau spėjusi išleisti 2 albumus. Jos įkūrėju tapo Christopher Bowes, kuris pasauliui plačiau yra žinomas, kaip kitos grupės – Alestorm – vokalistas. Jei Naisių gyventojai mokėtų angliškai, Alestorm koncerte juos ištiktų aparpalis, mat visos dainos ir apskritai sceninis įvaizdis yra susijęs su nesiliaujančiu lėbavimu ir panašiomis linksmybėmis. Nežinia, ar vokalistas nusprendė surimtėti, ar išvis paleisti vadžias, o galbūt tai nebuvo jo vieno mintis. Galų gale į naują kompaniją susirinko penki vyrukai, ir nusprendė žengti nauju keliu.

Christopheris, beje, čia nusprendė nedainuoti, o stoti prie jonikos ir tai buvo puiki mintis, mat Thomas Winkler, tapęs naujuoju grupės balsu, išties yra išskirtinio lygio vokalistas bei tikras ekspresijos virtuozas. Kiti pasirodė irgi ne iš kelmo spirti (na, nebent bosistas prisidėjo, nes buvo tiesiog kažkieno pažįstamas, bet čia powerio grupėse įprasta, tai viskas normaliai). Verta paminėti, kad nors vokalistas ir šveicaras, likusi grupės sudėtis – škotiškos kilmės, tad perdėtas humoro jausmas jiems, matyt, niekada nebuvo svetimas.

Taigi, prireikė grupei pavadinimo. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet įsivaizduoju maždaug taip:

– Klausykit vyrai, mes turim būti tokie galingi kaip Hammerfall, bet daug labiau šlovingi ir epiški.
– Vadinasi, pavadinime privalo būti žodis „Hammer“. Jau turiu tris idėjas dainų tekstams apie kūjus!
– Ir dar privalo būti žodis „Glory“ nes gi kaip tu gali būti šlovingas, jei nepasišlovini savęs pavadinime…
– Teisingai, vyrai, būkim „Hammer Glory“
– Palaukit, čia mus su Crimson Glory dar pradės maišyt…Turiu idėją. Sukeičiam tuos žodius vietomis!
(penki bokalai į viršų)…

Tiksliau, taip būtų buvę, jei tai nebūtų parodija. O šiuo atveju parodijos esmė – lįsti į visuotinai priimtas „powerio“ klišes. Lįsti taip, kaip dar niekas nelindo!

Kur buvę, kur nebuvę, pasirodė pirmieji grupės gabalai internete. Kažkas panašaus į tai:

Muzikos kritikai karpė ausimis ir galvojo – na gal visai ir neblogai, tikras poweris, tik gal kiek daugoka nuvalkiotų klišių:

O tada pasirodė pilnas albumas „Tales of the Kindom of Fife“ ir viską sudėliojo į vietas. Grupė tapo tarpusavyje kovojančiais lyriniais personažais, Škotijos kaimų ir sugriuvusių eks-sostinių pavadinimai tapo šlovingomis magiško pasaulio gyvenvietėmis ir mūšių laukais, koncertai tapo herojiniais epais. Ir visa tai buvo ant tiek power metal, kad tūli „powerio“ gerbėjai net nežinojo kur dėtis – ar vis dar bandyti į tai žiūrėti rimtu veidu, pasipiktinti dėl over-klišiškumo, o gal vis dėl to prisidėti ir pasijuokti iš savęs pačių.

Kad aiškiau būtų, egzistuoja maždaug tokie epiškumo leveliai:
Mediocre: Dainuojate atsitiktines dainas apie šlovingus gyvenimiškus dalykus.
Normal: Dainuojate atsitiktines dainas apie šlovingus fantastiškus dalykus.
High: Albumą dedikuojate istorinei temai arba knygų ciklui.
Ultra high: Albumą dedikuojate savo pačių susikurtai legendai.
Super High: Albumą dedikuojate savo pačių susikurtai legendai, kurios personažais esate patys.
Over 9000: Albumą dedikuojate savo pačių susikurtai legendai, kurios personažais esate patys. Negana to, personažų vardus ir belekokius išgalvotus tikrinius daiktavardžius nuolat pinate į lyrics’us tarsi savaime suprantamą dalyką.

Nes kaip tu gali ramiu veidu ištverti šitokius lyricsus?

Trumpai tariant, piktojo burtininko Zargothrax’o (kurį ant scenos vaidina tas pats klavišininkas) užkerėti vienaragiai užpuolė Dundee kaimą. „Beautiful princess was raped“. Išvadas pasidarykit patys.

Žinoma, privaloma pavaizduoti neįsivaizduojamą blogį, nes nuo to pagrindinis herojus tampa dar šlovingesnis.

Čia, beje, pirmasis jų klipas. Iš dviejų. Didelio biudžeto jam niekas neplanavo. Juk kai esi didingas, esi didingas pats savaime.

Šiaip labai norėjosi idėti geros kokybės koncertinį live įrašą, bet deja, su gera įranga dieninių pasirodymų festivaliuose niekas nefilmuoja. Pabandžiau rasti kažką su geru vaizdu, kad galėtumėte įvertinti, kaip scenoje save atiduoda vokalistas.

Na ir žinoma, kaip be kūjo. Kūjis pavadinime – kūjis išgelbės pasaulį.

Grupė nepakliuvo į kažkokius topus, bet „powerio“ gerbėjų rate tapo puikiai žinoma. Pasirašė sutartį su „Napalm Records“ – šie, matyt, trolinime ižvelgė neblogą potencialą. Netgi nuskynė „Šiaurės Airijos Grammy“, kaip geriausi fantasy metalo naujokai. Nežinau, ar jiems šitoj vietoj parūpo nuskinti prizą ir už sci-fi, ar susišvietė, kad kas nors nesuprato bajerio, bet antrasis albumas „Space 1992“ pamušė rodos nebepamušamą over 9000 epiškumo lygį. Vienaragiai, burtininkai, goblinai ir didvyriai persikėlė tiesiai į kosmosą, Fife karalystė tapo tarpgalaktine imperija, o piktasis burtininkas Zargothrax’as susirado naujų galingų sąjungininkų – blogis tapo iš tiesų nepripažįstantis ribų. Na o scenine prasme tai taip pat lėmė kiek mažiau gitaros, ir kiek daugiau klavišinių bendrame skambesyje. Taip sakant, šiek tiek „Hammer“ užleido vietą dėl daugiau „Glory“. Štai turim ir antrąjį grupės klipą:

Paskutinis priedainis. Tiek daug sarkazmo atskleista vienu balso tono pakeitimu.

Įsivaizduojamas vakaras prie bokalų įrašų studijoje.
– Klausykit vyrai, kaip jums daina „Set the world on fire?“
– O čia kuri, Rage, E-type ar Pink?
– Nu šiaip aš norėjau naujo gabalo pavadinimą pasiūlyt…
– Pasaulį degint visi šiais laikais moka. Va kad kas nors kokią žvaigždžių sistemą sudegintų…
– Tai gal ir visą galaktiką tada?
– O tai gal tada jau ir apskritai viską…

Kaipgi be dainos apie kokį nors kūjį. Ir kažkoks nutrintas magiškas kūjelis čia jau nebetinka.

Net ir bosistas gavo atskirą dainą savo rolei. Juk reikia patrolint visus pasaulio kraštus, o paskui sujungti viską į istoriją.

Na o pabaigai, žinoma, teko viską sujungti į vieną visumą ir išpildyti vieną didžiausių „powerio“ štampų – išleisti ~10 minučių trunkantį muzikinį epą. Power metalo grupėms tai privaloma, geriausia kad būtų apie kokį nors didelį mūšį. Taip atsirado šis šedevras – „Apocalypse 1992“:

Keletas ištraukų iš lyrics’ų. Be komentarų:
„Soon the gateway would open and the elder god Korviliath of the eighteenth hell dimension would be unleashed onto the galaxy. The countdown to universal annihilation had begun.“
„Like tears of a unicorn lost in the rain, chaos will triumph this day.“
„It’s the rage, the cosmic rage. The cosmic rage of astral dwarves from Aberdeen.“
„Deep inside the Hootsman there lies a secret heart. Barbarian is a cyborg powered by a neutron star.“

Kuo baigėsi mūšis, nespoilinsiu – kam įdomu, patys sužinos :)
===========================================================

Taigi, pristačiau mažai žinomą grupę, vis dėlto smarkiai išsiskiriančią bendrame kontekste – ji sugeba ne tik gerai pasišaipyti iš kitų ir (tai svarbiausia) savęs, bet ir nuolat didinti savo gerbėjų ratą – ir netgi tarp tų pačių power metalo klausytojų, kurie su dideliu susikaupimu ir rimtumu klauso Stratovarius, Dragonforce ar Lucos Turillio. Galbūt tai žanro specifika. Doom ar gothic metalo parodija matyt irgi būtų juokinga, bet taip ir liktų tik parodija, o štai čia turim ir parodiją, ir vis delto pilnavertį „powerį“, kurio ritmas ir kokybė kalba pati už save. Fantastikos mėgejai turbūt supras tokį palyginimą: jei „Gloryhammer“ būtų literatūros kūrinys, veikiausiai tai būtų „Deathstalker“ serija. Kitose srityse vaizdingų palyginimų aš nelabai ir turiu.

Grupė jau kartą koncertavo Forum Palace, Vilniuje – tuomet buvo dar beveik visiškai nežinoma, apšildė Stratovarijų. Nors publika iš pradžių nesuprato bajerio, „Unicorn Invasion of Dundee“ galiausiai užkabino visus.
Dar kartą juos nusišypsojo laimė pamatyti jau rimtesniame Europiniame festivalyje. Nedažnai tenka dalyvauti koncerte, dėl kurio atskirai pasipuošia ne tik atlikėjai, bet ir dalis publikos. Ir beveik niekada, kai tai – didelio summerfest’o vidurdienio lineup’o grupės pasirodymas. Tačiau savo akimis mačiau – fanai ėjo apsirengę vienaragiais, goblinais ir dar velnias žino kuo. O tai jau šį bei tą reiškia…

Komentarai įrašui Power metalas, kaip parodija pačiam sau. Antra dalis. Gloryhammer yra išjungti | In: Muzika | tags: gloryhammer, metalas, parodija, power. | #

Paveikslėlis iš google, vienas pirmų ką galima rasti įvedus žanro pavadinimą. Mitiška ir konceptualu.

Nors iš pradžių tiesiog norėjau pristatyti vieną įdomią grupę, šis pristatymas gavosi daug ilgesnis negu tikėjausi. Teko pradėti labai nuo aplinkui, dėl tam tikrų veikiausiai ir kultūrinių priežąsčių. Taip jau nutiko, kad susidūriau su paradoksalia situacija: kaip Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso, taip Lietuvoje nėra power metalo. Nėra netgi tinkamo šiai frazei vertimo. O deramam šios grupės pristatymui, reikia bent jau suprasti, kas tas power metalas, ir su kuo jis valgomas. Todėl teko straipsnį skelti į dvi dalis, kurių pirmoji ir bus toks nukrypimas – power metalo, kaip apskritai žanro, pristatymas.


Iš kur gi jis atsirado?

Nors yra įvairių teorijų, liaudyje dažnai laikoma, kad power metalas susikūrė iš heavy metalo simbiozės su speed metalu, kur eksperimentai atliekant greitus gitarų solo, harmoningus perėjimus, pridedant klavišininką, bei melodingus, kartais net chorinius priedainius, išsivystė į atskirą metalo žanrą. Kiti gi teigia, jog power metalą, kaip atskirą žanrą, išskirti pasidarė galima tada, kai visuotinai akivaizdus pasidarė kitas bruožas: būtent jo dainų ir sceninio įvaizdžio tematika (maginė fantastika, mitologija, heroizmas). Iš esmės, čia vieni kitiems labai neprieštarauja. Dar yra ginčų, kas turėjo didesnę įtaką „powerio“ vystymuisi – europietiška heavy metalo kryptis, kaip kad Accept ar Helloween (pastarieji pusiau oficialiai laikomi pirmąja power metalo grupe) ar amerikietiškas (dalinai kanadietiškas) Liege Lord ir Anvil speedas. Yra netgi tokių, kurie į pradininkus stato Black Sabbath (ir tai gana geras argumentas, žinoma kalbant apie Sabatus su Dio). O kai kas apskritai nepripažįsta ankstyvųjų krypčių, ir mano kad poweris išpopuliarėjo kartu su „youtube“. Kaip ten iš tiesų yra, analizuoti nesiimsime – galime tik sutarti, kad veikiausiai visi, netgi paskutinieji, yra kažkiek teisūs.

Šiuolaikinis „poweris“

Šiuo metu žanras išgyvena antrąją populiarumo bangą. Be viso kito, natūralu, kad tam įtakos turėjo tinklo MMORPG suklestėjimas, stalo žaidimų atgimimas, bei šioks toks fantastinės literatūros pakilimas – šie dalykai visada eina koja kojon. Dar natūraliau, kad tokioje aplinkoje naujos, ir jau nebe tokios naujos grupės, koncentravosi būtent ties fantastine – herojine tematika. Ir būtent už tą tematiką šiuolaikiniai „powerio“ atlikėjai sulaukia tam tikros kritikos. Iš vienos pusės, visokios giliai dvasingos asmenybės kaltina šiuolaikinį stilių savo nerimtumu arba nerealistiškumu – na jūs pabandykit padainuoti apie nelaimingą meilę arba dvasios kančias, skambant power akordams. Tačiau power metalas nėra skirtas susimąstymui. Jis, kaip kadaise happy rave, skirtas fantazijai, skrydžio pojūčiui, euforijai, didybei ir, žinoma, „mošpitams“. O tokiu atveju lyricsų darbas – užimti tave iki priedainio, kur jau adrenalinas trykš į visas puses pilnu tempu. Iš kitos pusės, kritikais tampa tie patys senojo „speedo“ mėgėjai – šie, veikiausiai, norėtų, kad žanras grįžtų prie savo ištakų, nes eina ne ta kryptimi, kuri jiems patinka. Ir pirmieji, ir antrieji turi šiokių tokių argumentų, tačiau pirmieji vienaip ar kitaip klausosi, o antrieji vienaip ar kitaip nesiklausytų. Ir, galų gale, power metalas vis dėlto nėra toks kraštutinis, kokį hiperbolizuojantys kritikai nori nupiešti. Pilna „powerio“ grupių su ganėtinai įvairiais ir prasmingais tekstais, o ir apskritai prasmė yra reliatyvus dalykas.
Internetuose kažkada užtikau juokais rašytas taisykles power metalo grupėms – kas netingit, permeskit akimis, esmę pagausit labiau:
Nuoroda
Aukščiau aš, žinoma, užsiminiau apie normalius kritikus. Tokių kritikų kaip „poweris šūdas nes man patinka death/black/doom“ pilna ant kiekvieno kampo, bet su jais aiškintis yra bergždžias reikalas.

Power metalas ir Lietuva

Čia galima paminėti ir Lietuvos sceną. Power metalo grupių čia rasite gal vieną dvi. Prisipažinsiu, nesu vietinės rinkos ekspertas, tad žinau tik Thundertale, na iš dalies gal Soul Stealer galima pritempti.
Turbūt šitoj vietoj reikia įterpti pastebėjimą, kad prastų „powerio“ grupių iš esmės nebūna, nes žanras yra labai reiklus gitarai ir vokalui, ir grupės pakankamai anksti supranta, kad jei vokalas greito buildup’o metu skamba kaip skerdžiamos kiaulės žviegimas, verčiau pasirinkti mažiau sudėtingą žanrą. Tai gal čia ir yra viena iš priežąsčių, kodėl tų lietuviškų grupių taip mažai. Nors reikia pripažint, „speed’o“ ritmų netrūko mūsiškėje 9 dešimtmečio muzikoje…
Bėda yra vis dėlto ne grupių kiekyje, o tame fakte, kad stiliaus populiarumas atrodo Lietuvą tarsi aplenkęs. Ir čia spėlioti galima daug – kiek pamenu, sugriuvus sovietmečiui karaliavo black ir death, gal „powerio“ užuomazgoms vietos nebeliko. O gal čia nacionalinis charakteris toks, kad jeigu dainoje (kaip ir kine, poezijoje, literatūroje ir t.t.) nėra agonijos ir susikaupimu pasireiškiančio nirvaninio katarsio, ji nelabai patinka tūlam lietuviui. O gal tiesiog koncertų ir festivalių organizatoriai nemato čia didelio pelno – juk pernai net „Manowar“ bilietų nesugebėjome nupirkti pakankamai, tad tiems teko atšaukti koncertą. Tiesa, su koncertais situacija šiek tiek gerėja, jau sulaukiam bent poros trejeto grupių per metus kokiam „Forume“ ar „Lofte“. Bet koks žanro mėgėjas iš normalios Europos dabar pafeispalmintų, bet ką jau padarysi, svarbu judėti į priekį, kad ir lėtai.
Pasinaudodamas proga dar paburnosiu ant Lietuvių metalistų – nuo tada, kai Lietuvoje atsirado internetas, teko išnaršyti ne vieną metalo forumą. Nežinau kodėl, bet jie siaubingai netolerantiški „poweriui“ ir nelankstūs – labai primena pasikėlusius sporto klubo berniokus, kurie purkštauja ir varsto tave reikšmingais žvilgsniais, kai pakaitomis darai pratimą ant to paties treniruoklio, ir užsidedi mažesnį svorį. Lygai taip pat ir tuose forumuose – jeigu tau kažkieno klausoma muzika per sunki, tai „tau čia ne vieta“, „dink iš čia popsiste“, „poweris, syphonic ir (kai kam apsivercia liezuvis netgi) heavy – malalietkų metalas/iš viso ne metalas“, mol jie labai reikšmingi ir išmintingi, nes klauso kokius nors Anal Bleeding (taip, čia tikras pavadinimas). Na va, išliejau dūšią, galime tęsti toliau.

Išvados

Taigi, galime išsivesti gal ne visiškai tikslų, bet gana logišką šiuolaikino „powerio“ apibūdinimą: tai melodingas metalas, dažniausiai su dviem labai aukšto lygio gitaristais, atsipūtusiu bosistu, greitu būgnininku, virtuozu (nes ir jis gauna pagroti solo) klavišininku, ir skardaus aukšto (nebūtinai!) balso vokalistu. Tekstuose bei sceniniuose įvaizdžiuose tikėtina rasti daug magijos, fantastikos, mistikos ar heroizmo. Youtube veikiausiai kas antram gabalui galima rasti mėgėjų sumontuotą anime stiliaus klipą, ar bent jau pritaikytą nuotrauką. Vienai temai neretai bus paskirtas mažiausiai vienas albumas, o kartais ir apskritai visa diskografija, tačiau iš esmės, žanrui taip pat būdinga didelė įvairovė. „Poweris“ ganėtinai artimas heavy, symphonic, folk, viking ir kitiems melodingo metalo subžanrams.
Kaip pavyzdžius prie teminių diskografijų galima paminėti grupes Blind Guardian, kurių kuryba įkvėpta Tolkieno, arba Sabaton, dainuojančius apie istorinius mūšius bei jų didvyrius. Nuo jų neatsilieka Luca Turilli (Rhapsody of fire), su fantastinėmis „Smaragdinio Kalavijo“ operomis, Hammerfall, kadaise apdainavę R.R.Martino knygas, Alestorm, šlovinantys piratus ir alkoholį, vikingų mėgėjai Grand Magus, ir daugelis kitų. Šlovinti muziką, kurią groji, arba tiesiog save, čia irgi įprasta. Kita vertus, yra ir tokių atlikėjų, kurie į kažkokius rėmus galvos kišti per daug nesistengia – Sonata Arctica, Bloodbound, Gamma Ray, galų gale tie patys naujai pakilę Helloween kuria tai, ką užsigeidžia, ir problemų nemato.


Linksmoji dalis

Tiesiog gero power metalo pavyzdžiai – keli žinomiausi šio žanro atlikėjai. Šitas dainas veikiausiai ir patys žinot.
Malonaus klausymo!

Komentarai įrašui Power metalas, kaip parodija pačiam sau. Pirma dalis. yra išjungti | In: Muzika | tags: Acept, Anvil, atlikėjai, Blind Guardian, dainos, Gamma Ray, grupės, Hammerfall, Helloween, Liege Lord, Manowar, metalas, muzika, power, poweris, Sabaton, Sonata Arctica, Soul stealer, speed metal, Thundertale, Turilli, žanras. | #